G. Paluckas: galimybių nelygybė skiria Lietuvą į dvi dalis

Regionai nuskurdo, nes ligšiolė valdžia viską matavo vien ekonomine nauda: apsimoka tai ar ne? Miestų ir miestelių aikštės, keliai sutvarkyti, tik žmonių, galinčių dirbti ir užsidirbti, mažėja. Nors vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurioje kaimo vietovėse gyvena daugiau negu pusė visų gyventojų, yra Lietuva.

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas sako, kad Lietuvai reikia galvoti apie tikrą regionų politiką, apie didesnį savivaldybių savarankiškumą, galių ir įgaliojimų suteikimą, apie darbo vietų kūrimą. Metas nustoti kalbėti apie pinigų efektyvumą ir pradėti galvoti apie vienodas visų Lietuvos žmonių teises į galimybes.

– Politikai įvairiuose kontekstuose yra pamėgę Lietuvą suskirstyti į dvi. Vieni tokia retorika palydi pajamų nelygybės statistiką, kiti – kalbėdami apie emigraciją, treti – apie didžiųjų miestų ir regionų atskirtį. Kai kas sako, kad pasakymas „dvi Lietuvos“ tėra retorinė priemonė. Vienu atveju kalbama apie Vilnių ir likusią Lietuvą, kitu – tarsi apie emigrantus, ir taip toliau. Taigi, kalbėdami apie regionus, negalime nepaliesti šios temos.

– Kiek pastebiu, daugiausiai skirstoma geografiniu principu: Vilnius ir likusi Lietuva. Bet tai nėra vienintelis skiriamasis bruožas. Supriešinami socialiniai sluoksniai: aukštas pajamas gaunanti Lietuva ir žemas pajamas gaunanti Lietuva. Per Nepriklausomybės laikotarpį vidutines pajamas gaunančių žmonių sluoksnio sukurti net ir nepavyko. Kita atskirties problema – kokybiškų viešųjų paslaugų, t. y. sveikatos priežiūros, ugdymo ir pan., prieinamumas ir paskirstymas.

Štai Kaune ir Klaipėdoje tikrai yra pasiturinčių žmonių, kurie gali sau daug leisti, tačiau, remiantis statistika, yra labai didelė visuomenės dalis, ypač regionuose, šalies pakraščiuose, kuri gauna mažesnį nei 600 eurų darbo užmokestį. Palyginimui: vidutinis darbo užmokestis – apie 1000 eurų. Taigi, pajamų ir galimybių skirtumas Lietuvoje dramatiškas. Galimybes lemia išplėtotos viešosios paslaugas ar pajamų dydis. O pajamų nelygybė mažina asmens ar šeimos galimybę įsigyti prieinamus dalykus rinkoje. Tuo metu viešųjų paslaugų trūkumas ar prasta jų kokybė lemia mažesnes galimybes būti sveiku ar išsilavinusiu žmogumi.

„Pustrečios Lietuvos“ samprata

– Kaip tokia situacija susiklostė? Tarsi nebuvo vyriausybės ar vyriausybės programos, kuri neįsipareigotų mažinti atskirties regionuose. Juolab, kai Europos Sąjungoje (ES) Lietuva išsiskiria būtent tuo, kad kaimo vietovėse gyvena daugiau nei pusė visų šalies gyventojų.

– Lietuvoje, ar būtų dešiniosios, ar kairiosios vyriausybės, vis tik dominavo neoliberali ekonominė mintis. Ekonomistas Raimondas Kuodis yra minėjęs „dviejų su puse“ Lietuvos koncepciją arba kitaip – vieno išleisto euro efektyvumo koncepciją. Anot kai kurių ekonomistų, racionaliausia neišlaikyti neefektyvios struktūros, t. y. mokyklų, gydymo, kultūros įstaigų, ir visa tai koncentruoti į ekonominės galios centrus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Tokia samprata labiau tinka didesniems regionams Europoje, kur yra išvystytas susisiekimo tinklas, kur yra labai stipri dirbančio žmogaus kvalifikacijos palaikymo ar perkvalifikavimo sistema, kur valstybė aktyviomis darbo rinkos priemonėmis padeda žmogui greitai pakeisti darbo pobūdį, adaptuotis. Ta koncepcija reikalauja stipriai išvystytos socialinių paslaugų sistemos.

Lietuvai tokia koncepcija netinka. Čia žmonės nėra pakankamai mobilūs dėl to, kad trūksta socialinių paslaugų. Žmonės negali važiuoti iš Alytaus į Kauną dirbti, nes susiduria su aibe iššūkių. Pavyzdžiui, tėvų, senelių, vaikų priežiūra ir panašiai. Lietuvai reikia galvoti apie tikrą regionų politiką, apie didesnį savivaldybių savarankiškumą, apie galių ir įgaliojimų suteikimą, apie darbo vietų kūrimą regionuose, o ne savivaldybės lygmeniu. Kartais viena savivaldybė nepajėgi pritraukti investuotojų, nes trūksta žmonių, tad savivaldybės turėtų kooperuotis. Socialdemokratai „dviejų su puse“ miestų koncepcijos, kuri vyravo daugelį metų Lietuvoje, siūlo atsisakyti ir pagaliau pradėti kalbėti ne apie pinigų efektyvumą, o apie žmogaus teisę į galimybes.

– Socialdemokratai 5 žingsnių pokyčio programoje yra suformulavę pagrindinį politinį uždavinį – „Teisinga ir auganti. Visa Lietuva.“ Kokiomis priemonėmis Jūsų minimą vienodą teisę į galimybes, kalbant apie regionus, siūlysite realizuoti? Kokie svarbiausi akcentai?

– Trys socialdemokratų prioritetai, keičiant regioninę politiką, yra: užimtumas, kokybiškos viešosios paslaugos ir skaidrus, įtraukiantis valdymas. Į sprendimų priėmimą reikia įtraukti žmones, kad jie jaustųsi viso to dalis. Žmonės turi suprasti, kas ir kodėl yra daroma.

Puikus regioninės politikos pavyzdys yra neturtinga JAV Naujosios Meksikos valstija. Tam tikros organizacijos užmezga ryšius, ieško investuotojų, kurie būtų suinteresuoti sukurti darbo vietas. Lietuvoje tuo užsiima „Investuok Lietuvoje“. Kitaip tariant, organizacijos susitaria paruošti tam tikrą kiekį žmonių, gebančių dirbti reikiamoje srityje, t. y. jie bendradarbiauja su profesinėmis mokyklomis, profesinio rengimo centrais, savivaldybe, investuotojais ir pan. Toks bendradarbiavimas leidžia prisiimti įsipareigojimus ne vienai savivaldybei.

Kita vertus, be savivaldos įgalinimo ir be politinės galios savivaldoje, be bendradarbiavimo regioninių problemų neišspręsi. Galime imti Akmenės rajono atvejį. Po milžiniškų pastangų buvo pasiekta, kad 180 mln. eurų būtų investuojama būtent Akmenėje. Kalbu apie naują medžio drožlių gamyklą, kuri sukurtų apie 400 naujų darbo vietų. Keliais, infrastruktūra, vandens tiekimu palikta rūpintis savivaldybei, kuri vylėsi, kad Vyriausybė kažką duos. Kokia išvada? Nekompleksiški, nesuderinti veiksmai neleidžia savivaldybei imtis atsakomybės, nes ji net neturi galimybės, neturi tam instrumentų. O kai prisideda politinės valios trūkumas, tuomet po truputį miršta ir mūsų šalies regionai.

Ne naikinti, o perkvalifikuoti

– Kaip gali būti kuriamos darbo vietos, kai regionuose trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, galinčios dirbti ir užsidirbti? Nedarbo lygis, nelygu savivaldybė, skiriasi 3 kartus. Matome, kad darbo pajamos tarp skurdžiausios ir turtingiausios savivaldybės skiriasi daugiau nei pusantro karto.

– Taip, investuotojams trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Yra pasaulyje daug pavyzdžių, kaip tokios ir panašios problemos sprendžiamos – ir Europoje, ir JAV. Savivaldybės, profesinės mokyklos, net valstybė per finansinius fondus sudaro sutartis ir, kol rengiami dokumentai, 6 mėnesius vyksta moduliniai mokymai, ruošiami žmonės, galintys dirbti toje srityje. Lietuvoje bendradarbiavimo tarp savivaldybės, profesinio rengimo mokyklų ir verslo yra labai mažai. Kad operatyvumas ir lankstumas būtų didesnis, reikia daryti rimtas pertvarkas.

Kita priemonė – suteikti savivaldybėms savarankiškumo. Savivaldybės negali nieko pasiūlyti, nes neturi teisės: jos negali suteikti žemės, derėtis dėl mokesčių. Nes tai – ne savivaldybių galioje. O valstybė yra viena iš rimčiausių darbo vietų kūrėjų. Ji turi visus instrumentus, t. y. gali palaikyti ir pajamų lygį, ir darbo vietų skaičių.

Vis dėlto darbo vietų, kurias kuria valstybė, regionuose mažėja. Suprantu, kad efektyvu valstybines institucijas kaip „Sodra“ ar Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) centralizuoti. Tačiau tos darbo vietos gali likti rajonuose. Tarkime, jei VMI kontroliuojančius specialistus perkvalifikuotų į konsultuojančius specialistus ir panašiai. Nereikia naikinti darbo vietų, t. y. centralizuoti, tarsi regionuose nėra darbo. Atvirkščiai, palankiau tai paversti valstybės pagalba – tie žmonės, pavyzdžiui, tampa konsultantais. Tai tik pavyzdys, kaip valstybė galėtų elgtis.

– Viena opiausių problemų regionuose – netolygus atlyginimų augimas: atskirtis tarp savivaldybių išlieka labai didelė. Žmonės jaučiasi nesaugūs, mažėja ir viešųjų paslaugų prieinamumas, pašalpų gavėjų skaičius nemažėja. Valstybė čia galėtų reikšmingiau prisidėti. Jūsų akimis, kaip?

– Valstybė gali daryti įtaką atlyginimų augimui, kurdama naujas darbo vietas. Privačiame sektoriuje atlyginimai – dešimtadaliu didesni nei valstybiniame sektoriuje. Kitaip tariant, privatus sektorius nori būti patrauklus darbdavys, todėl, valstybei imantis veiksmų, kelia atlyginimus. Prisiminkime: kai buvo padidinti socialinių darbuotojų atlyginimai, nevyriausybinės organizacijos, kurios buvo susijusios su socialiniu darbu, atlyginimus irgi pakėlė, nes būtų praradusios savo darbuotojus. Valstybė savo sektoriuje atlyginimus gali reguliuoti per bazinį dydį, per koeficientus ir panašiai.

Gaila, tačiau neteisinga Vyriausybės politika pradėjo stabdyti atlyginimų augimą. Buvo plačiai atvertos durys darbo jėgai iš trečiųjų šalių. Darbininkai, atvykę iš Baltarusijos ar Ukrainos, sutinka dirbti už mažesnius atlyginimus ir dažnai be socialinių garantijų. Ir tai, be abejonės, stabdo atlyginimų augimą.

Galų gale, reikia kalbėti apie profesinių sąjungų stiprinimą. Profesinės sąjungos vietomis stiprios, vietomis – išvystytos, pramoniniuose miestuose – išliko tradiciškos. Vienas žmogus prieš darbdavį yra bejėgis. Verslo kultūra Lietuvoje dar nėra pasiekusi Vakarų Europos lygio, nors ir ten visko pasitaiko. Darbdavys labai dažnai leidžia sau menkinti, žeminti ar net neatlyginti darbuotojui už viršvalandžius. Žmonių nesaugumo jausmas darbe didelis, jei nėra santaupų, jei dirbama už minimalų atlyginimą. Toks žmogus suvokia, kad, jį atleidus, sunkiai išgyvens net mėnesį. Lietuvoje nėra sąryšio, bendrystės – visi sudaužyti į smulkius gabaliukus, kitaip tariant, vyrauja nuostata „eik ir apsigink pats.“ Tik bendras veikimas yra išeitis, norint pakeisti susiklosčiusią situaciją.

Beje, kai kalbame apie darbo vietų kūrimą, reikia nepamiršti, kad Lietuvoje yra daug smulkiųjų gamintojų, smulkiųjų ūkininkų, kurie negali konkuruoti, nes jų produkcija nepatenka į didžiųjų prekybos centrų lentynas. Tačiau būtent jie užtikrina žemės ūkio sektoriaus gyvybingumą. Čia valstybė ar savivaldybės galėtų pagalvoti apie kooperacinių, tų pačių ūkininkų valdomų prekybos taškų, kurie dirbtų, sakykime, tris dienas per savaitę, atsiradimą. Tokių parduotuvėlių, kooperatyvų, prekybos taškų atsiradimui, įsteigimui, finansavimui turi būti valstybės ar savivaldybės pagalba.

Ne šeimininkė savo kieme

– Vis dėlto, kalbant apie regionus, esama paradoksų. Pavyzdžiui, Pietryčių Lietuva, nors netoli sostinės, tačiau gyvuoja skurdžiai, o kiti regionai, atrodo, gerokai nutolę nuo apskričių centrų, laikosi puikiai. Algų skirtumas tarp Lietuvos regionų – apie 30 proc. Kas lemia tokį netolygumą ir skirtumus tarp pačių regionų?

– Aktyvus savivaldos politikų veikimas duoda vaisius. Svarbu, kaip savivaldybių merai suvokia savo užduotis. Ar jie tik padalina biudžeto pinigus, ar yra suinteresuoti spręsti užimtumo problemas, kurti darbo vietas ar sudaryti sąlygas tų darbo vietų kūrimui. Štai Marijampolė yra išskirtinis pavyzdys. Daugelis įsivaizduoja, kad tai sėkmės atvejis. Ne. Tai yra dešimtmetis sunkaus ir intensyvaus darbo. Marijampolės meras ir visa politinė vadovybė turėjo aiškią viziją, rūpinosi, kad Marijampolėje būtų gera gyventi, kad būtų, ką veikti. Kai atlieki visus šiuos darbus, tuomet atsiranda kvalifikuoti darbuotojai, o vėliau įsikuria ir darbdaviai.

Kita vertus, reikia suprasti, kad valstybės politika yra orientuota į 7 laisvąsias ekonomines zonas (LEZ) ir ten koncentruojamas Vyriausybės dėmesys. Kitos savivaldybės, kad ir kaip jos norėtų, tiesiog neturi, ką pasiūlyti – jos neturi jokių įgaliojimų derėtis. Savivaldos įgaliojimas, savivaldos stiprinimas yra viena iš svarbių krypčių. Savivalda nėra šeimininkė savo kieme ir kartais tuo yra piktnaudžiaujama.

– Vis garsiau girdisi kitas priekaištas: regionų infrastruktūrą sutvarkėme, o gyventojų skaičius tolydžio mažėja. Taigi, kas toliau?

– Savivaldybių politika, siekusi sukurti malonią, gerą aplinką gyventojams (aikščių ir skverų tvarkymas, keliai) turėjo labai trumpalaikį efektą. Tokie projektai už ES pinigus buvo skirti sukurti gerovę ir infrastruktūrą. Tikėtasi, kad šie projektai sukurs apie 300 tūkst. darbo vietų. Vis dėlto, projektams pasibaigus, liko tik 33 tūkst. darbo vietų.

Dabar turime nuskurdintą socialinę infrastruktūrą – sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų, slaugos įstaigas. Mažų miestų ligoninėse neliko specialistų, nes visos socialinės paslaugos centralizuotos. Tai reiškia, kad žmogus negaus sveikatos priežiūros paslaugų, nes jam susižeidus neapsimoka važiuoti į centrą, t. y. kitą didesnį miestą – tai kainuos papildomai. Ir kas daroma? Sakoma, kad tokią ligoninę reikia uždaryti, nes ji neatlieka savo funkcijų.

Vien pinigų dalybos

– Regionų politika neatsiejama nuo ES paramos. Lig šiol, kaip ir minėjome, apsiribota infrastruktūros gerinimu.

– Reikia pasimokyti iš praeito laikotarpio klaidų. ES pinigų dalybos, kurių nelydi kitos priemonės, nebus efektyvios. Pinigų dalybos kai kur buvo virtę savivaldybių biudžeto pratęsimu. Buvo samprotaujama maždaug taip: čia gal dviračių taką padarysime, čia atnaujinsime poliklinikos pastatą ir t. t. Tai ne regionų politika. Verdiktas aiškus: darbo vietų, kurios išliko, nesukurta. Nesakau, kad reikia to atsisakyti – reikia kurti aplinką, kurioje malonu ir gera gyventi, tačiau, visų pirma, reikia gerai apgalvoti, kas sukurs užimtumą. Antai vienas iš esminių JAV prezidento veiklos įvertinimo kriterijų yra sukurtų darbo vietų skaičius. Ekonominis augimas, t. y. bendrasis vidaus produktas, dar nieko nepasako – tai yra vidurkis. Tuo metu sukurtų darbo vietų skaičius yra neginčijamas rodiklis. Norėčiau, kad kiekvienos savivaldybės mero įvertinimas būtų matuojamas būtent sukurtų darbo vietų skaičiumi. Tuomet atsiras didesnis spaudimas centrinei valdžiai, atsiras daugiau motyvacijos judėti.

– Turime Lietuvos regioninės politikos „Baltąją knygą darniai ir tvariai plėtrai“. Joje esame įsivertinę esamą situaciją ir numatę tam tikrą regioninės politikos strategiją iki 2030 m. Tačiau tuo pačiu paskutiniai statistiniai duomenys rodo, kad reikalai eina blogyn.

– „Baltoji knyga“ konceptualiai yra neblogas dokumentas, kuriame daug puikių idėjų, kurias minėjau, t. y. savivaldybių įgalinimas, galimybės disponuoti žeme, profesinio rengimo centrų reorganizavimas leidžiant mokymo modulines programas formuoti kartu su savivaldybe ar verslu tam tikrų projektų rėmuose. Tačiau net pati Vidaus reikalų ministerija tas idėjas laiko utopija – jas įgyvendinti nėra politinės valios (apie tai plačiau rašo R. Budbergytė – p. 4, red. past.). Lietuvoje viskas yra atvirkščiai – vyksta sparti centralizacija, pradedant miškų reforma, baigiant „Sodra“ ar Darbo birža, virstančia Užimtumo tarnyba. Šiandien yra vykdoma ne regionų išlaikymo politika, o regionų susitraukimo politika.

– Viena iš išeičių, apie ką ir kalba gyventojai, tai jų įtraukimas į sprendimų priėmimą. Gyventojai mano, kad į jų nuomonę neatsižvelgiama. Nors yra prikurta įvairiausių instrumentų – „e. pilietis“ ir kitų – jie, regis, neefektyvūs. Štai dabar prasideda diskusija dėl būsimos savivaldos reformos – keliama tiesioginių seniūnų rinkimų idėja.

– Visi sutinka, kad savivaldą reikia artinti prie žmonių. Tiesioginiai seniūnų rinkimai – įdomi, bet labai pavojinga tema. Tiesioginiai seniūnų rinkimai lemtų, kad vienoje savivaldybėje būtų apie 20-30 „merų“. Tai programuoja politinį konfliktą, tai nėra efektyvus valdymo būdas, tai didina administracines išlaidas. Kita vertus, valdžia arčiau žmonių yra gerai. Sutinku, kad turi atsirasti antrasis savivaldos lygmuo, bet vis tik, jis turi kilti į viršų. Kitaip tariant, mes kalbame apie regioninę politiką, tačiau neturime jokios regioninės valdžios. Pavyzdžiui, panaikinus apskritis, neliko, kam rūpintis regionine ligonine. Kaip savivaldybėms susitarti, kokios ten bus paliktos paslaugos, o kokios bus regioniniuose centruose?

Kalbant apie seniūnus ir seniūnijas, manau, turėtų būti tęsiama arba supaprastinama praėjusių metų reforma. Paprastai tariant, seniūnas turi turėti pinigų, kad galėtų spręsti vietines problemas. Kad jis neužsiimtų raštų siuntinėjimu į savivaldybę. Dalinis finansinis savarankiškumas turi būti išspręstas. Tokiu būdu ir seniūnas tampa reikšmingu žmogumi, atsiranda politinis nuoseklumas, politinė linija, o strateginis lygmuo išlieka savivaldybės rankose. Dabar seniūnas yra tarsi valdžia vietoje, tačiau jis neturi jokių finansų ir įgaliojimų. Socialdemokratai turi labai stiprų, turintį žmonių pasitikėjimą seniūnų korpusą.


Dar niekas nepaliko komentarų.

Komentuoti

Žinutė