J. Olekas apie sausio 13-osios įvykius: tuo metu mus valdė ne baimė, o pareigos jausmas

Ką prisimenate iš 1991-ųjų sausio 13-osios?

Dar keletą dienų prieš sausio 13-ąją jautėsi įtampa, Sovietų kariuomenės judėjimas, buvo užimtas Krašto apsaugos departamentas, Spaudos rūmai. Naktį iš sausio 11-osios į sausio 12-ąją praleidau Sveikatos apsaugos ministerijoje, Vyriausybėje, o sausio 12-ąją jautėsi net menkas palengvėjimas. Mus pasiekė žinia, kad iš Maskvos į Lietuvą skrenda Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos delegacija, tad nusprendėme, kad Vyriausybėje ar ministerijose nebenakvosime, bet grįšime į namus.

Grįžus namo ir atsigulus, pažadino žinia, kad prasidėjo mieste šaudymai. Atsisveikinau su žmona, pabučiavau miegančius vaikus ir išvažiavau. Pirmiausia pasiekiau Šv. Jokūbo ligoninę, kur aplink ant sniego buvo pilna kraujo, o priėmime ir aplink ligoninę – pilna žmonių. Ligoninės priimamajame budėję medikai man parodė ne tik sužeistuosius, bet ir žuvusiųjų kūnus. Ėmiausi telefono ir pradėjome organizuoti, kad iš įvairių sandėlių būtų atvežta papildomos tvarsliavos ir kitų medicininių reikmenų. Taip pat, tikrinome kokių specialistų trūksta teikti pagalbai, bendravome su kitomis ligoninėmis. Iškart po to nuvažiavau į Raudonojo kryžiaus ligoninę, ten pamačiau tokią pat baisią situaciją. Nedelsdami skirstėme tiek materialinius resursus, tiek organizavome specialistus tarp ligoninių.

Užvažiuodavau ir į Sveikatos apsaugos ministeriją, kur buvo susibūręs kolektyvas, kad galėtų koordinuoti visą teikiamą pagalbą. Kartas nuo karto susiskambindavau su kolegomis Vyriausybėje dėl galimų sprendimų priėmimo – tą naktį pasikeitė ir ministras pirmininkas. Paryčiais, kai šiek tiek aprimo sužeistųjų srautai į ligonines, iš Raudonojo kryžiaus ligoninės paėmiau filmuotą medžiagą, kuri liudijo apie sužeistus ir nužudytus žmones, ir atėjau pas Aukščiausiosios Tarybos pirmininką, parodžiau tuos visus užfiksuotus įkalčius, kaip buvo elgiamasi su taikiais Lietuvos žmonėmis.

Galiausiai, sausio 14-ąją užlipau pėsčiomis į televizijos bokštą, pažiūrėti ar nėra daugiau sužeistų žmonių – televizijos bokšto gynėjų.

Ar tikėjotės, kad įvykiai pasisuks taip greitai ir tokia agresyvia linkme?

Nesitikėjau, ypatingai 12-os dienos pavakarę atrodė, kad toks lyg ir atokvėpis ateina, rodės, kad viskas vyks daugiau mažiau taikiu būdu. 12-ą dieną vakare aš taip pat atvažiavau į televizijos bokštą, susitikau su ten buvusiais žmonėmis. Pravedžiau pirmosios pagalbos instrukciją, jei kažkas bloga nutiktų, bet tikrai neatrodė, kad būsime taip puolami.

Kaip reagavo Jūsų šeima? Ar nebuvo baimės, kai išėjote ir atsisveikinote, jog tai bus paskutinis kartas?

Tuo metu visus mus valdė ne baimė, bet atsakomybės ir pareigos jausmas. Nei žmona man draudė eiti, nei tuo metu pas mus svečiuose buvęs tėtis prieštaravo. Visi suprato, kad aš turiu eiti ir padėti, kaip ministras, tarnaujantis Lietuvos žmonėms. Vėliau – po įvykių – mes bandėme perduoti savo vaikus draugams, kad būtų saugiau, nes tuo metu atrodė, kad į namus gali įsiveržti. Jaučiau labai didelį šeimos palaikymą.

Ar pamenate, kokios buvo emocijos, kai išgirdote, kad užimtas Radijo ir televizijos pastatas?

Kai parėjau 12 dieną ir priguliau ir man paskambino iš ministerijos pranešti, jog prasidėjo šaudymai, pirmas dalykas ką padarėme, tai įsijungėme televiziją. Dar tuo metu E. Bučelytė vis kalbėjo iš ekrano, pranešdama, kad pastatas puolamas. Spėjome televizijos ekrane pamatyti įeinančius karius į Radijo ir televizijos komiteto pastatą ir tuomet televizija užgeso, transliacija nutrūko. Jausmas buvo toks, kad reikia kuo skubiau koordinuoti pagalbą ir imtis veiksmų.

Šiemet minime 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių 30-mečio jubiliejų. Kaip atrodo jauna Lietuvos demokratija Europos Sąjungos ansamblyje?

Manau, kad einame teisingu keliu. Tais 1991-aisiais nesvajojome, kad galėsime būti tokio demokratinio aljanso kaip ES nariai, kad galėsime būti NATO nariai, kad turėsime šį svarbų mūsų saugumo garantą. Be abejo, yra vienokių ar kitokių trūkumų, bet pasirinkome labai teisingą kelią. Džiaugiuosi, kad Lietuva yra nepriklausoma ir demokratinė valstybė, kuri gali savarankiškai tvarkytis ir rūpintis savo žmonėmis. Aišku, manau, kad mums vis dar reikia daugiau socialinio teisingumo. Tuomet visi svajojome gyventi demokratinėje šalyje ir užtikrinti jos žmonėms aukštesnes gyvenimo garantijas, didesnius šansus, nei Sovietų Sąjungos laikotarpiu.


Dar niekas nepaliko komentarų.

Komentuoti

Žinutė