Oficiali informacija: nuo sausio 1 dienos miesto savivaldybės darželius lankančių vaikų tėvams, jei jų gyvenamoji vieta nedeklaruota Kaune, už vaiko ugdymą kasdien reikia mokėti po 9,20 euro. Jeigu gyvenamąją vietą Kauno mieste deklaravęs vienas iš vaiko tėvų, ugdymo darželyje diena kainuos perpus pigiau. Jei abu vaiko tėvai yra Kauno miesto gyventojai, tuomet už darželyje praleistą savo vaiko dieną mokės tiek pat, kiek pernai – 0,58 euro. Greta ugdymo mokesčio tėvams privalu mokėti ir už vaikų maitinimą darželiuose: per mėnesį – 60–70 eurų.
Kauno rajonas sulaukė keršto akcijos – V. Matijošaitis pademonstravo paties žemiausio lygio savo politinį pilotažą – atkeršijo Kauno rajono vaikams, keliolika kartų padidindamas mokestį už darželius. Kauno rajono vaikų ugdymas miesto darželiuose pabrango iki kelių šimtų eurų po to, kai Kauno miesto meras gavo atkirtį savo užmojams prisijungti Kauno rajono teritorijas.
Daugelis šeimų pasijuto žeminamos ir diskriminuojamos. Ir ne tik rajono, bet ir Kauno miesto gyventojai. Jeigu bent vienas iš sutuoktinių gyvenamąją vietą deklaravęs ne Kauno mieste – nukenčia jų vaikas. Su keliskart didesniu mokesčiu susidūrė nepilnos šeimos – jeigu ir esi Kauno miesto gyventojas, bet sutuoktinis gyvena kažkur kitur – mokėk brangiau. Padidinti mokesčiai staiga užgriuvo studentų, migrantų, socialiai remtinas šeimas, auginančias vaikus. Skuboti miesto tarybos sprendimai šokiravo neįgalius vaikus auginančias šeimas, galinčias juos ugdyti ir palikti tik mieste esančiuose specialiuose darželiuose. Susigriebusi Kauno miesto valdžia pati puolė ieškoti išimčių.
Socialdemokratai, kaip ir gyventojai, skirtingų mokesčių taikymą už darželius vertina kaip diskriminaciją pagal gyvenamąją vietą ir Seime užregistravo siūlymą, kad diskriminacija pagal gyvenamąją vietą būtų įtraukta į Lygių galimybių įstatymą. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pripažino, kad kiekvienais metais sulaukia nemažai asmenų skundų dėl galimos jų diskriminacijos gyvenamosios vietos pagrindu. Vis dėlto ligi šiol trūko įstatyminio pagrindo šiems skundams nagrinėti ir teikti išvadas.
Apie sprendimą taikyti skirtingus darželio mokesčius, kaip diskriminuojantį vaikus pagal gyvenamąją vietą, pasisako ir Tėvų forumo atstovai, stebėdamiesi, kad nei viena institucija visiškai nereaguoja į tokius sprendimus ir palieka teisę spręsti tai savivaldai. Stebina ir tai, kad į šį diskriminuojamą sprendimą nereaguoja ir Vaiko teisių tarnybos. O juk sudarant nevienodas sąlygas miesto ir ne miesto teritorijose gyvenamąją vietą deklaravusius vaikus, galimai pažeidžiamas ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtintus lygiateisiškumo ir nediskriminavimo reikalavimas, vaikų teisę gauti ugdymo paslaugas. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme aiškiai reglamentuota, kad vaikai negali būti diskriminuojami dėl savo arba savo tėvų amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės šeimyninės padėties ar kokių nors kitų aplinkybių. Ar teisinga skirstyti vaikus į savus ir nesavus, sudaryti skirtingas ugdymo sąlygas? Vaikas nepasirenka, kur gimti, todėl skirtingų sąlygų taikymas vien dėl jo gyvenamosios vietos nėra teisingas. Paskui vaiką eina pinigų krepšelis, o dėl kitų priemonių ar iškylančių problemų reikėtų ieškoti tarp savivaldybių bendradarbiavimo.
Kauno miesto savivaldybė, kartu su jos vadovu savo keršto akcijos objektu pasirinkę darželinukus, nereaguoja nei į vyriausybės atstovo pastabas, nei į tėvų skundus. Susidūrus su tokio lygio savivaldos politika belieka du keliai – įstatymų pataisos ir teismai. Beje, teismų praktikoje panašių bylų jau būta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1235-146/2015 ir 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje analogiškoje iš esmės administracinėje byloje Nr. A-858-1241/2013 rėmėsi Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisakymais dėl nepilnamečių vaikų apsaugos: kad nepilnamečių vaikų teisėms turi būti garantuojama pakankama ir efektyvi jų teisių ir teisėtų interesų apsauga, įstatymų leidėjas, kitos valstybinės institucijos, teisės aktais reglamentuodamos nepilnamečių būklę, reguliuodamos kitus santykius, turi paisyti nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų. Pabaigai pacituosiu ir ES pagrindinių teisių chartiją, kurios 21 straipsnis draudžia bet kokią diskriminaciją. Ši Europos Sąjungos teisės nuostata, tiesiogiai taikytina ir Lietuvos Respublikoje, draudžia diskriminuoti asmenis bet kokiu pagrindu.
ES pagrindinių teisių chartijos 14 straipsnis užtikrina kiekvieno asmens teisę į mokslą. Kai kalbame apie priešmokyklinį ugdymą, kuris Lietuvos Respublikoje yra privalomas. Chartijoje sakoma, kad kiekvienas vaikas turi lankyti priešmokyklinę klasę arba būti ruošiamas mokykliniam ugdymui darželio priešmokyklinėje grupėje), turi būti sudaromos galimybės visiems vaikams ruoštis mokyklai vienodomis sąlygomis, nediskriminuojant jų pagal gyvenamąją vietą ir nenustatant skirtingo dydžio užmokesčio.