Birželio 1d. jau 68 -ąjį kartą minime Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Ar ši diena vis dar aktuali? Ar vis dar yra grėsmių, nuo kurių privalome ginti savo vaikus? Deja, taip. Vaiko teisių pažeidimai, smurtas, nepriežiūra, skurdas ir kitos grėsmės nenoriai traukiasi iš mūsų gyvenimo. Ir tai ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos valstybių. Vaikų skurdas ir socialinė atskirtis yra viena skaudžiausių problemų, kurią siekia spręsti ES.
Neseniai Europos Komisijos ekspertai įvertino, kaip įgyvendinamos prieš ketverius metus priimtos rekomendacijos dėl investicijų į vaikus skatinimo. Akivaizdu, jog skurdas ne tik skaudžiai žeidžia vaikus, bet ir įtakoja jų tolimesnį gyvenimą. Tokiems vaikams dažnai sunkiau sekasi mokytis, įgyti norimą profesiją, įsitvirtinti darbo rinkoje bei užtikrinti savo vaikų gerovę. Tai tampa sunkiai pakeliama našta mūsų senėjančiai visuomenei, kuriai svarbus kiekvienas produktyviai dirbantis žmogus. Pagrindinis investicijų į vaikus tikslas yra ištraukti juos iš uždaro skurdo rato, kuris dažnai perduodamos iš kartos į kartą. Investicijos ankstyvoje vaikystėje atsiperka, lyginant su tuo, kiek visuomenei kainuoja vėliau galinčių kilti problemų sprendimas.
Deja, bet kol kas ES skurdas ir socialinė atskirtis gresia net 25 milijonams vaikų. Ir tai viename turtingiausių pasaulio regionų! Tiesa, per pastaruosius penkerius metus skurstančių vaikų ES sumažėjo beveik puse milijono. Tačiau tai labai mažai lyginant su dešimtmečio siekiais iš skurdo ištraukti mažiausiai dvidešimt milijonų europiečių. Lietuvoje vaikų skurdo ir socialinės atskirties lygis išlieka pakankamai aukštas – 32,7 proc. Tai net 6 proc. daugiau už ES vidurkį. Pagal šį rodiklį lenkiame šešias ES valstybes, tarp jų – Graikiją, Italiją ir Kiprą, kuriose skurdo lygis pastaruoju metu ženkliai padidėjo. Absoliutūs lyderiai vaikų gerovės srityje – Skandinavijos valstybės, nors galima paminėti ir naujas ES nares – Slovėniją, Čekiją ir Estiją.
Minėtų šalių patirtis patvirtina, jog geriausių rezultatų pasiekiama tik įgyvendinant kompleksines vaikų gerovės politikos priemones bei šiai sričiai skiriant pakankamas lėšas. Ypač svarbu, kad vaikų gerovė taptų realiu ir ilgalaikiu politiniu prioritetu. Nors Lietuva įgyvendina vaiko gerovės programą, manau, kad laikas ją atnaujinti, įvertinant veiksmingumą, naujas problemas, plėtojant kompleksiškumą, daugiau dėmesio skiriant vaikų skurdui bei socialinei atskirčiai.
Patikimiausia vaikų skurdo prevencijos priemonė – dirbantys ir gerai uždirbantys tėvai. Tačiau vien aktyviomis darbo rinkos politikos priemonėmis šeimoms nepadėsime. Tėvai dažniausiai susiduria su nepakankamomis galimybėmis derinti darbą su įsipareigojimais šeimai. Europos Parlamente pradėjome svarstyti direktyvos dėl geresnio darbo ir šeimos gyvenimo suderinamo projektą. Tikiuosi, jog pavyks rasti sutarimą dėl šio ypač svarbaus dokumento.
Sveikintina, jog naujajame Lietuvos darbo kodekso projekte darbo santykių lankstumo nesiekiama šeimos sąskaita. Socialiniai partneriai net sutarė dėl darbuotojų šeimyninių įsipareigojimų gerbimo įteisinimo. Noriu palinkėti, kad taip pat sutartinai socialiniai partneriai siektų, kad šios nuostatos būtų realiai įgyvendinamos.
Investicijos į vaikų priežiūros paslaugų plėtrą ne tik padeda vaikų ugdymui, bet ir sudaro sąlygas tėvams dirbti. Deja, bet kol Barselonos tikslų, – užtikrinti tinkamas vaikų priežiūros paslaugas, nepasiekė net 19 ES valstybių. Lietuva patenka į valstybių grupę, kuriose ikimokyklinės vaikų priežiūros paslaugos išvystytos silpniausiai.
Visiškai suprantu vilniečių tėvų nusivylimą šiemet sužinojus, kad į valstybinius vaikų darželius pateks tik kas antras norintis. Jiems teks šeimos ir vaikų reikmių tenkinimo sąskaita mokėti už privačias vaikų priežiūros paslaugas. Kyla klausimas – ar lėtos investicijos į valstybinių vaikų priežiūros institucijų plėtrą nėra sąlygotos noru užtikrinti pelnus privačioms įstaigoms. Kol kas įtikinamų argumentu, kurie paneigtų šią prielaidą, negirdėjau.
Ekspertų nuomone viena svarbiausia kovos su vaikų skurdu priemonė – pakankama piniginė parama vaikams ir šeimai. Siūloma tinkamai derinti tikslinę piniginę paramą su universalia, kuri ypač svarbi stiprinant solidarumą tarp mokesčių mokėtojų ir išmokų gavėjų. Eurostato duomenimis piniginė parama šeimai ir vaikams skaičiuojant vienam gyventojui pastaraisiais metais ES didėjo. Tuo tarpu Lietuvoje šis rodiklis mažėjo ir esame treti nuo galo po Rumunijos ir Bulgarijos. Beveik dvigubai sumažėjo vaiko pinigų gavėjų bei gaunančių nemokamą maitinimą mokinių. Deja, bet tokiais pat tempais nemažėja skurstančių vaikų. Tad ar ne laikas peržiūrėti piniginės paramos šeimai ir vaikams sistemą?
Manau, kad reikia apsispręsti dėl vaiko pinigų, kurių dydis nekito nuo 2008 metų. Esu už tai, kad šią piniginę išmoką gautų visi vaikai. Taip mes ne tik padėsime apsaugoti vaikus nuo skurdo, bet ir solidariai prisidėsime prie vaiko auginimo kaštų bei skatinsime gimstamumą. Sektina ir kitų valstybių patirtis diferencijuojant piniginę paramą pagal vaiko amžių, sveikatos būklę ir šeimos sudėtį bei organizuojant nemokamą mokinių maitinimą. Galiausiai reikia pradėti didinti ir „užšaldytą“ valstybės remiamų pajamų dydį, kuris gerokai atsiliko nuo kainų didėjimo. Kils klausimas – o iš kur lėšos? Išanalizuokime, kodėl savivaldybėse nepanaudojama daug socialinėms reikmėms skirtų lėšų ir kaip jos galėtų būti geriau investuotos į socialinių problemų sprendimą. Tai tik vienas iš galimų pasiūlymų.
Vaikų skurdo mažinimui turėtų būti skiriamos ir didesnės ES biudžeto lėšos. Su Europos Komisijos pirmininku J-C. Junkeriu neseniai aptarėme mūsų iniciatyvą įteisinti vaikų garantiją, kuri padėtų užtikrinti visiems vaikams tinkamą mitybą, gyvenimo sąlygas, švietimą ir sveikatos apsaugą. Iš šio fondo paramą galėtų gauti ir Lietuva.
Ir nors ekspertų vertinimu kol kas vaikų skurdo ir socialinės atskirties mažinimo srityje esminio proveržio ES nepasiekta, esu įsitikinusi, kad veikiant kartu galima padaryti daugiau. Svarbu, kad visi suprastų, jog investicijos į vaikus yra veiksmingiausios investicijos į Europos ateitį.