Štai antra vasara, kai nebeturime Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko. Apžvelgiant šiandienos kai kurias Lietuvos politikos ir ūkio problemas dažnai šmėkšteli mintis: prie A.Brazausko nieko panašaus nebūtų. Stipri, istorinė asmenybė, aukščiausius postus užėmęs anoje ir šioje Lietuvoje. Jo nuosaikumas, nekonfliktiškumas, sugebėjimas klausyti ir tartis, žmogiška ir šilta asmenybė pelnė tautos meilę – juo tikėjo ir pasitikėjo, laikė savu. Lietuvos virsmo ir programuojamo visuomenės nepakantumo vienų kitiems, priešpriešos metu daugelis laukė A. Brazausko žodžio, jo pasisakymų per Lietuvos radiją. Jo kalba visada buvo rami, santūri ir pagrįsta. Niekada nesidėjo ereliu. Žmonės tai jautė ir vertino. Jis buvo pirmasis Lietuvos žmonių rinktas Prezidentas, už kurį balsavo net milijonas du šimtai tūkstančių piliečių.
Ėmęsis premjerystės atsakingai ir profesionaliai, remdamasis sukaupta patirtimi, pasitikėdamas tais, kuriuos pakvietė į savo komandą, jis vedė Lietuvą iš ūkinės krizės po pirmojo konservatorių valdymo. Kompetencija, atsakomybė ir pareiga buvo jo pagrindiniai reikalavimai sau ir kitiems. Lietuva atsigavo ir suklestėjo.
A. Brazauskas mylėjo Lietuvą ir galvojo apie jos ateitį. Ne tik ūkinę. Jis rūpinosi krašto kultūra, sportu, istoriniu Lietuvos paveldu, siekė, kad nepriklausoma Lietuva kaip valstybė turėtų kuo didžiuotis, o jos istorija, valstybingumas ir kultūra būtų tinkamai pristatyti Europai ir Pasauliui. Ėmęsis Valdovų rūmų atstatymo darbų tikėjo, kad tai bus visų mūsų pasididžiavimo vaisius, kur bus priimami garbingi Lietuvos Respublikos svečiai, pasirašomi tarptautiniai aktai, vyks svarbios mūsų valstybės iškilmės. Deja… nesulaukė, bet suspėjo pasodinti tūkstantį ąžuolų Lietuvos tūkstantmečiui… Jis dirbo ir tikėjo Lietuvos galia.
Irena Šiaulienė
LSDP frakcijos seniūnė