Juras mirė. Mūsų Juras. Su šia žinia rudenišką, tačiau besigiedrijantį 2016 m. spalio 16-osios rytą pabudo daugelis bičiulių, išgirdę, kad, deja, pasitvirtino pačios blogiausios nuojautos ir baisiausi nuogąstavimai.
Tragiškai simboliška, kad Juro netekome per patį Seimo rinkimų kampanijos įkarštį, tarp dviejų rinkimų turų. Juras Požela jau buvo Seimo narių mandatus gaunančiųjų sąraše. Socialdemokratai prarado ypatingai talentingą ir charizmatišką jauną politiką, kuris turėjo visus duomenis tapti naujuoju LSDP pirmininku, vienu iš ryškiausių Lietuvos politinių lyderių ir net šalies vadovų.
Vis dėlto socialdemokratai pirmiausia neteko bičiulio, draugo, malonaus ir įdomaus žmogaus, aštraus proto, puikaus humoro, užkrečiančio juoko, empatiško, šilto, gero žmogaus, tiesiog – mūsų Juro. Mums jo labai trūksta.
Juras turėjo išskirtinių gebėjimų politikoje, rodos netgi prigimtinių. Ne tik dėl to, kad jo šeimos istorijoje yra ne vienos kartos politikų. Juras tiesiog turėjo politiko talentą: jis buvo charizmatiškas, įžvalgus intelektualas, turintis puikią politinę nuojautą, gebantis prognozuoti ir numatyti keletą ėjimų į priekį, sutelkti aplink save bendraminčius ir palaikymo komandą, be to – tikrai progresyvus savo idėjomis ir moraline laikysena. Visa tai sudėjus, visada buvo aišku, kad Juras turėjo tai, ko reikėjo norint būti sėkmingu politiniu lyderiu ir pasiekti aukščiausias politinės karjeros viršūnes.
Juras politiko kelią pasirinko ir ėmė tvirtai juo žengti labai anksti, turėdamas ir tam būtinas asmenines bei intelektines savybes, ir politinius genus bei patirtį, perduodamą iš kartos į kartą.
Juras gimė 1982 m. balandžio 12 d., Vilniuje. Baigęs Vilniaus m. Antakalnio vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete baigė informologijos bakalauro, o vėliau – ir komunikacijos ir informacijos magistro studijas. Pagal Europos Sąjungos “Erasmus” programą mokėsi Nyderlandų Karalystėje.
Juras, būdamas vos 21-erių, buvo išrinktas Vilniaus miesto tarybos nariu ir juo išbuvo net tris kadencijas iš eilės, buvo Socialinių reikalų komiteto pirmininkas. Keletą metų dirbo Europos Parlamento nario Justo Vinco Paleckio padėjėju. 2006-2010 m. vadovavo Jaunimo reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. 2010-2012 m. dirbo Lietuvos Respublikos Seimo nario padėjėju – sekretoriumi, opozicijos lyderio patarėju.
Lietuvos socialdemokratų partijos nariu Juras tapo 2001 metais. 2011 – 2012 m., kaip vienas iš neginčijamai ryškiausių jaunųjų socialdemokratų, buvo Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos pirmininku. 2015 metais Juras tapo ir LSDP Vilniaus miesto skyriaus pirmininku, o 2016 metais – LSDP pirmininko pavaduotoju.
Per Seimo rinkimus 2008 metais jam pritrūko labai nedaug tapti Seimo nariu, o 2012 metais Seimo rinkimai jam buvo ypač sėkmingi – jis tapo ne tik Seimo nariu, bet ir Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininku, dirbo Sveikatos reikalų komitete, o 2016 metais tapo Sveikatos apsaugos ministru.
Juras jau buvo įgijęs nemažai patirties Europos politikoje – dalyvavo Europos jaunimo Konvento dėl ES ateities darbe, buvo Jaunųjų Europos Socialistų organizacijos Biuro narys, Europos Regionų komiteto pakaitinis narys stebėtojas, atstovavo valstybinei jaunimo politikai aukšto lygio Europos Komisijos susitikimuose.
Juras buvo laimingai vedęs bei puikus, nepaprastai besididžiuojantis sūnelio Jorio tėtis. Jis nepaprastai džiaugėsi tėvyste, buvo atsakingas ir modernus tėvas, visais sūnaus auginimo rūpesčiais ir džiaugsmais dalijęsis su žmona Živile.
Juras daug skaitė ir mokėsi, mėgo leisti laiką gamtoje, plaukiodamas ar su žmona Živile ir sūnumi Joriu važinėdamas dviračiu. Draugai jį prisimena kaip šaunų, linksmą, išlaikytą, nuolat siekiantį tobulėti kaip asmenybę, gilų ir supratingą, inteligentišką, labai gerai galintį pasakyti tinkamą žodį reikiamu laiku ir vietoje, patarti ir paguosti.
Juras buvo ambicingas, bet nesielgė be skrupulų, o buvo supratingas ir empatiškas žmogus. Daugelis socialdemokratų nujautė ir žinojo, kad Juras politikoje norėtų pasiekti pačias didžiausias aukštumas – tapti LSDP pirmininku ir Lietuvos premjeru, tačiau visi puikiai suprato ir matė, kad Juras buvo ir labai racionalus, mokantis tikslingai dirbti ir išlaukti, negyveno tuščiomis iliuzijomis ir nepamatuojamomis svajonėmis. Tačiau būtent jo tvirtas stovėjimas kojomis ant žemės jo ateities planus ir ambicijas darė žymiai įgyvendinamais.
Gyvenimas ir likimas gali būti negailestingi ir neskrupulingi, todėl Juro gyvenimas ir jo netikėtas išėjimas tegul būna testamentas mums visiems, ypač jauniesiems socialdemokratams.
Per tą pustrečio mėnesio, kol Juras labai sunkiai sirgo ir gulėjo Santariškių klinikų reanimacijos skyriuje, mes labai pasiilgome Juro. Jo labai trūko ne tik Seimo plenarinių posėdžių salėje, Sveikatos apsaugos ministerijoje, Seimo ir ministerijos koridoriuose, posėdžiuose, partijos renginiuose, Seimo rinkimų kampanijoje. Tačiau kur kas labiau trūko tiesiog Juro balso, jo juoko, jo šypsenos, jo humoro ir subtilios ironijos, žinoma, ir jo, kaip itin talentingo, intelektualaus ir jau pakankamai patyrusio politiko, protingos nuomonės ir paprasčiausiai – daugybės žodžių, tiesiog – paties Juro ir jo buvimo tuose asmeniniuose, profesiniuose ar politiniuose pokalbiuose ir susitikimuose, atsitiktiniuose ar suplanuotuose, kurių, deja, per tą pustrečio mėnesio nebuvo ir kurių mes vis dar labai laukėme ir vylėmės…
Deja… Turbūt spalio 16-osios rytą daugelis, sužinoję tokią blogą ir liūdną žinią apie Jurą, svarstė ir bandė prisiminti, kada paskutinį kartą su juo matėsi, kalbėjosi, o gal net karštai ginčijosi, įsibėgėjant intensyviai Seimo rinkimų kampanijai. Turbūt daugelis norėjo, kad tas paskutinis susitikimas ar pokalbis su Juru būtų buvęs žymiai prasmingesnis…
Dėkojame visiems Santariškių klinikų gydytojams ir kitiems medikams, nepriekaištingai profesionaliai, besąlygiškai ir su meile besirūpinusiems Juru visą tą laiką.
Dabar labiausiai norisi užjausti, paguosti ir palaikyti Juro artimuosius, netekusius paties brangiausio žmogaus. Sunku įsivaizduoti, ką teko išgyventi Juro žmonai Živilei, kuri liko su be galo į Jurą panašiu sūneliu Joriu, Juro tėveliams bei kitiems patiems artimiausiems žmonėms ir draugams. Netekties dieną ir vėliau liekame su jais, guodžiame ir palaikome.
Jurai, mums labai gaila, o labiausiai – be galo liūdna ir apmaudu, kad Tu išėjai.
Labai nesinori sakyti – “Ilsėkis ramybėje“. Nors tai – tradicija, ir taip sakoma ir rašoma visada, tačiau tai skambėtų kaip pabaiga, lyg mėginimas iškart pamiršti Tave ir judėti su savo gyvenimais, politinėmis ir kitokiomis karjeromis, kurios, Tau išėjus, dabar atrodo tokios bevertės ir nereikšmingos, pirmyn, paliekant Tave praeities užmarštyje.
Tačiau Tu visada būsi su mumis. Tuose pokalbiuose ir susitikimuose, kokių su Tavimi, vėlgi, deja, niekada jau nebebus, bet mūsų mintyse prisiminimuose ar žodžiuose Tu būsi su mumis, ir mes Tavęs, Jurai, visada labai pasiilgsime.