Per dvejus karantino mėnesius Lietuvoje nuo COVID-19 mirusių skaičius dar nuolat didėja. Dar vis krūpčiojame kone nuo kiekvieno pranešimo apie naujas koronaviruso aukas. Tuo tarpu kai kas suskaičiavo, pavyzdžiui, psichologas Gintaras Chomentauskas, kad tai sudaro mažiau nei vieną nuošimtį visų mirčių per šį laikotarpį.
Kiekviena gyvybė yra nelygstamos vertės, artimiesiems netekties skausmas yra nepagydomas. Tačiau visų kitų – mirusių nuo infarkto, insulto, pankretito, piktybinių navikų, žuvusių keliuose, nusižudžiusių – per tą laiką lyg ir nepastebėta, nors kai nuo kai kurių ligų mirčių statistika irgi smarkiai išaugo.
Dar visai neseniai medikai skelbė, kad širdies ir kraujagyslių ligos lemia net 57 nuošimčius visų mirčių, bet šiandien šių ligonių gelbėjimas atidėtas geresniems laikams. Kol visi – valdžia, medikai – kovoja su koronavirusu, tokie pacientai bando gydytis patys, lašeliais, vaistininkų ir kaimynų patarimais. Kai kuriems netgi pavyksta.
Žinoma kardiologė Diana Žaliaduonytė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje dramatiškai daugėja širdies nepakankamumo atvejų. Pagal šios ligos statistiką Europoje esame „lyderiai“. Širdies nepakankamumas vis dažniau užklumpa jaunus žmones, per penkerius metus miršta kas antras toks ligonis.
Lietuva – viena pirmaujančių šalių ES pagal suvartojamų psichotropinių vaistų kiekį. Klesti narkomanija, alkoholizmas, tačiau priklausomybių centrai nesulaukia valstybės dėmesio, o priklausomų asmenų bendruomenės laikosi tik tokių pasišventusių žmonių kaip Kęstutis Dvareckas, Valerijus Rudzinskas ar Valdas Šiškus pastangomis.
Daug metų pirmaujame ir pagal savižudybių skaičių. Ar jis mažės, kasdien visuomenei brukant mirties temą ir aiškinant, kad negali jaustis saugus dėl rytojaus? Prieš karantiną Lietuva jau buvo lyg ir atkreipianti dėmesį į psichikos sveikatos problemas, socialinės akcijos ragino būti neabejingais vienišų, depresija sergančių žmonių problemoms.
O dabar, atrodo, kad nebeliko nei tų problemų, nei savižudybių.
Saugotis nuo koronaviruso buvo ir bus svarbu, bet, jis negali užgožti visų kitų mūsų problemų ir ligų taip, kad jos liktų nepastebimos, negydomos. Ar kas paskaičiavo, kiek papildomų aukų nusinešė karantinas, kiek mirė žmonių, negavusių tinkamos medicinos pagalbos?
Turizmas, kelionės ir kitos pramogos ir medicinos paslaugos buvo atidėtos geresniems laikams. Bet kaip atidėti infarktą ar depresiją? Liga nesirenka laiko, o žmogus nesirenka ligos – ją reikia gydyti dabar ir čia, netgi jeigu siaučia virusas.
Mūsų šalyje, pasak statistikos, vienas iš trijų tūkstančių gyventojų galimai yra koronaviruso nešiotojas. Ir šiam virusui gaudyti mes pakinkėme visą medicinos sistemą, semiame valstybės finansų atsargas, brendame į skolas. Teisingai, reikia ryžtingų priemonių! Bet prisiminkime likusius 99 procentus mūsų žmonių, kurie per šį laiką iškeliavo anapilin visai ne dėl koronaviruso, o dėl, pavyzdžiui, skubiai neatliktos operacijos, nes izoliacinėje palatoje parą laukė COVID-19 testo atsakymo? Tokios statistikos Lietuva neturi. Ką galima dabar pasakyti tų mirusių žmonių artimiesiems?
Dabar galime kiek lengviau atsidusti – koronaviruso grėsmės debesys virš mūsų galvų sklaidosi, karantino suvaržymai laisvėja. Bet tuo pat metu girdime Sveikatos apsaugos ministro skelbiamus ribojimus medikams – nedirbti keliose darbovietėse arba dirbti tam tikrais ciklais, kurie daugeliui gydytojų yra neįmanomi. Nors, pasak Aurelijaus Verygos, tai lyg ir rekomendacijos, bet, kai gydymo įstaigos vadovui paliekama atsakomybė, jeigu per tokius keliose įstaigose dirbančius gydytojus, pasklis virusas, tampa aišku, kad medikai turės pasirinkti vieną iš darboviečių.
Tai ne tik akibrokštas medikams – vietoje pažadėtų didesnių atlyginimų jie gauna apribojimus, vadinasi ir mažesnius atlyginimus. Tai rimtas signalams ir visiems pacientams, kurie iki šiol kartais sudėtingai patekdavo pas specialistus, mėnesius laukdavo eilėse. Signalas, kad tos eilės dar ilgės, patekti pas gydytoją dėl vieno ar kito susirgimo bus dar sunkiau. Nes specialistų dar labiau truks.
Sulig karantinu atėjusi visomis kitomis ligomis sergančių pacientų diskriminacija nesitraukia netgi su viruso atslūgimu. Kartojama, kad pasaulis po koronos pasikeitė. Deja, jame nesunyko ligi tol buvusios ligos, ir visos kitos sveikatos ar žmogiškos problemos.