Lietuva pagal smulkiojo verslo paplitimą gerokai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio. Ryškūs skirtumai lengvai pastebimi lankantis senosiose Europos Sąjungos šalyse, kur, skirtingai nei Lietuvoje, mažuose miesteliuose gausu privačių parduotuvių, įvairių dirbtuvių ar kavinukių.
Nors smulkiojo verslo daugėja ir mūsų šalyje, tačiau tikro proveržio šioje srityje vis tik pasiekti nepavyksta. Kas už tai atsakingas? Kodėl neišjudiname potencialiai didžiausio darbdavio šalyje – smulkiojo ir vidutinio verslo?
Jeigu šį klausimą užduosime atsakingoms valdžios įstaigoms, mus netrukus užvers įvairiomis brošiūromis su skambiais europinių programų vardais, kuriose bus deklaruojami siekiai remti ir skatinti smulkųjį verslą. Visai kitaip į šį klausimą atsako žmonės, kurie jau užsiima verslu ar ieško galimybių jį pradėti. Realiai gauti lėšų smulkaus verslo pradžiai galimybių yra nedaug. Komerciniai bankai verslą pradėti norinčius žmones po ekonominės krizės įsileidžia labai nenoriai arba tokiomis sąlygomis, kad net ir sėkmės atveju dėl didelių palūkanų tenka tenkintis tik labai nedideliu pelnu.
Viešosios programos, pagal kurias skirstomos ES paramos lėšos šioje srityje, nėra taip lengvai prieinamos dėl įvairių biurokratinių apsunkinimų. Pavyzdžiui, vyresni nei 30 metų pradedantieji verslininkai nebepatenka į prioritetinę grupę lengvatiniams mikro kreditams gauti, o juk būtent tokio amžiaus žmonės būna geriausiai pasirengę pradėti nuosavą verslą.
Lietuvos smulkieji verslininkai, jų pačių teigimu, tik dabar pradeda atsigauti po ekonominės krizės, todėl juos ypač jaudina valdančiųjų bauginimas antrąja krizės banga… Esant tokioms nuotaikoms, vartotojai linkę pirkti labai nedaug prekių ir paslaugų, o tai pirmiausia neigiamai pajaučia šalies smulkieji verslininkai.
Vis tik opiausia šalies smulkaus verslo problema yra apmokestinimas. Individualia veikla užsiimantys žmonės šiandien apkrauti neadekvačiai didele mokestine našta (naktinės mokesčių reformos pasekmės), todėl mažėja žmonių nusiteikimas verslauti bei atsiranda daugiau paskatų laimės ieškoti svetur.
Kita problema, kurią įvardija smulkieji, yra mokesčių „Sodrai“ tvarka, pagal kurią šiandien net penktadalis šalies smulkių ir vidutinių įmonių yra prasiskolinusios valstybiniam socialiniam draudimui. Ypač ši problema aktuali savo verslą tik pradedančioms įmonėms, kurios dar neturi stabilių pajamų, tačiau jau susiduria su didelėmis pastoviomis išlaidomis – mokesčiais „Sodrai“. Šią problemą turime spręsti pasitelkdami kitose šalyse pasiteisinusią praktiką – pirmaisiais metais po verslo įsteigimo iš viso atleisti nuo mokesčių arba taikyti lengvatines apmokestinimo sąlygas.
Politikai taip pat turėtų atsakingiau laidyti pažadus dėl minimalaus atlyginimo didinimo. Akivaizdu, kad dabartinė minimali alga nebeatitinka realių pragyvenimo išlaidų ir nekuria motyvacijos dirbti. Antra vertus, populistiniai pažadai atlyginimą akimirksniu padidinti iki 1500 litų nutyli apie galimai neigiamas tokio sprendimo pasekmes šalies smulkiajam ir vidutiniam verslui.
Mano nuomone, politikai turėtų skirti daugiau dėmesio dialogui su smulkiojo ir vidutinio verslo atstovais vien dėl to, kad šiame sektoriuje sukuriama apie 70 proc. darbo vietų („Eurostat“ duomenys), o juk užimtumas šiandien yra viena opiausių Lietuvos problemų. Jeigu turėsime geras sąlygas kurti ir plėtoti verslą, auganti ekonomika pati skatins atlyginimų didėjimą, taip pat atsiras ir daugiau paskatų rinktis gyvenimą Lietuvoje, o ne emigracijoje…