Z. Balčytis: Lietuva – teisingų pokyčių kelyje

ES ir JAV sutartis dėl laisvosios prekybos gali būti naudinga ir Lietuvai, tačiau ginčas dėl genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) gali tik stiprėti.

Dabar vienas svarbiausių Lietuvos uždavinių – pasinaudoti savo Suskystintųjų gamtinių dujų (SDG) terminalo pajėgumu, o strateginiams projektams pritraukti ES paramą.

Apie visai tai – pokalbis su Europos Parlamento nariu Zigmantu Balčyčiu.

– Pastaruoju metu gaivinamos JAV ir ES derybos dėl laisvosios prekybos sutarties, Lietuvoje neseniai būta renginių šia tema. Kaip manote, kuo ši sutartis būtų naudinga, o gal žalinga tokiai šaliai kaip Lietuva?

– Ši sutartis, manau, būtų naudinga mažoms, vidutinėms įmonėms. Ir gamintojams, ir prekybininkams.

JAV rinka – didelė, viliojanti, gyventojų perkamoji galia didelė. Klausimų kyla dėl Lietuvos žemės ūkio, kuriam būtų nelengva konkuruoti su gana pigia JAV žemės ūkio produkcija.

Ekonomistai yra apskaičiavę, kad, pradėjus veikti ES ir JAV laisvosios prekybos sutarčiai, ES ekonomika kasmet gautų papildomus 120 milijardų eurų. Manau, kad, buhalteriškai skaičiuojant, Lietuvai ši sutartis taip pat būtų naudinga.

Sėkmingų derybų atveju būtų panaikinti importo muito mokesčiai, biurokratiniai suvaržymai, sudarytos palankios sąlygos investuoti vietos įmonių atžvilgiu nediskriminacinėmis sąlygomis, padidėtų galimybės informacinių technologijų, mokslo tyrimų srityse, Europos kompanijoms atsivertų JAV viešųjų pirkimų rinka, būtų abipusiškai pripažinti standartai, sertifikatai, prekių testavimo rezultatai, būtų sukurta dešimtys tūkstančių naujų darbo vietų.

Ir tai toli gražu ne visos sutarties teikiamos galimybės.

Be to, ši sutartis, stiprinanti Europos ir JAV santykius, Lietuvai būtų naudinga ir geopolitiniu atžvilgiu.

Vis dėlto yra daug probleminių klausimų ir sričių, kurių suderinti nepavyksta, todėl greitų ir didelių pokyčių tikėtis nereikėtų. Ir tiems, kurie baiminasi, kad ES ir JAV laisvosios prekybos sutartis pablogins verslo ar ūkininkavimo sąlygas.

Ir tiems, kurie su JAV rinkos teikiamomis galimybėmis sieja didžiules viltis.

– Tačiau ginčai dėl GMO Europoje, o kartu ir Lietuvoje, greičiausiai vėl įsiplieks. Ar matote galimybių ES, tarp jų ir Lietuvai, susitarti su JAV dėl rinkos atvėrimo genetiškai modifikuotiems produktams?

– GMO yra vienas svarbiausių nesutarimų tarp ES ir JAV. ES pozicija dėl GMO, priešingai nei JAV, griežta ir kol kas nedviprasmiška: į ES įvežti produktus su GMO draudžiama.

Kita vertus, galima sakyti, kad Europos Parlamente ginčai dėl GMO niekada nenutyla.

Lapkričio mėnesį Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės ir maisto saugos komitetas balsavo dėl siūlymo išplėsti ES šalių galimybes riboti arba drausti genetiškai modifikuotų kultūrų auginimą.

Komitetas pasisakė už priemones, kurios leistų valstybėms apriboti ar visiškai uždrausti GM kultūrų auginimą savo teritorijoje, net jei šias kultūras leidžiama auginti ES.

Derybos būna rezultatyvios, kai abi pusės sutinka priimti kompromisus.

Reikia pasakyti, kad ir Europos Parlamente yra įvairių nuomonių, tarp jų ir leisti laisviau naudoti GMO produktus: jie pigesni, prieinamesni mažesnes pajamas turintiems gyventojams.

Jei ES rinka būtų plačiau atverta GMO produktams, labai svarbu, kad išliktų griežti tokių produktų žymėjimo reikalavimai: žmonės turi aiškiai žinoti, matyti, kad perka produktą, turintį GMO.

ES laukia nelengvi sprendimai dėl GMO, o Europos Parlamente – karštos diskusijos. Šiuo metu atverti Europos rinką GMO prieštarautų Bendrijos teisės aktams, susijusiems su žmonių sveikata, gerove, aplinkos apsauga ir vartotojų teisėmis.

– Dėl ambicingo Jeano Claude’o Junckerio plano plačiai diskutuojama Europoje. Kaip manote, kokios naudos Lietuva galėtų turėti iš šio plano per trejus metus ES investuoti daugiau nei 300 milijardų eurų?

– Daugiau kaip 300 milijardų eurų investicijų per trejus metus turi išjudinti sustingusią Europos ekonomiką, kurti naujas darbo vietas ir didinti konkurencingumą pasaulyje.

Tačiau Europos strateginių investicijų fondui bus skirta tik 21 milijardas eurų, kurie ir turėtų įsukti investicijų ratą iki 315 milijardų eurų. Didžioji dalis šių lėšų – privataus sektoriaus lėšos.

Problema – kaip bus pritrauktos tos privačios lėšos, kas bus pasiūlyta privačiam sektoriui, koks investavimo mechanizmas.

Numatyta (o tai svarbu ir Lietuvos įmonėms bei įstaigoms), kad investicijos pirmiausia turėtų atitekti infrastruktūros – ryšių, informacinių technologijų, energijos tiekimo, transporto – projektams, švietimui, mokslo tyrimams ir inovacijoms, atsinaujinančiųjų išteklių energijai ir energetikos efektyvumui didinti.

Pirmenybė būtų teikiama ir jaunimo nedarbo mažinimo iniciatyvoms.

– Lietuva pirmoji Baltijos šalyse pasistatė SGD terminalą, tačiau jų iškils ir daugiau – Lenkijoje, Suomijoje, Estijoje. Kaip manote, kaip keisis energetinis saugumas Baltijos šalyse, ir ar tikite, kad bus sukurta bendra Baltijos šalių dujų rinka?

– Bendra Baltijos šalių dujų rinka bus sukurta, ir šiandien nėra pagrindo teigti priešingai.

Lietuva pirmoji ėmėsi žygių ir savarankiškai įgyvendino SGD terminalo projektą.

Dujotiekis su Lenkija, dujotiekių modernizavimas ir tiesimas Lietuvoje su Latvija, SGD terminalų statyba prie Estijos ir Suomijos – visa tai leis ne tik sukurti bendrą sistemą, bet ir ją integruoti į Europos Sąjungos tinklą.

Bet kuriuo atveju SGD terminalai yra alternatyva rusiškoms dujoms, priklausomybei nuo vieno šaltinio. Tai leidžia pirkti dujas konkurencingomis kainomis, nepriklausyti nuo vienos šalies sprendimų.

Lietuvos SGD terminalu gali naudotis ir Latvija, ir Estija. Baltijos šalių energetinis saugumas tik didėja ir didės. Dabar vienas svarbiausių Lietuvos uždavinių – pasinaudoti savo SGD terminalo pajėgumu.

– Kaip manote, kur Lietuva galėtų aktyviau dalyvauti pritraukiant ES paramą įgyvendinant strateginius energetikos projektus?

– Labai svarbu užsitikrinti ES paramą visiems energetiniams (dujų, elektros jungtys), taip pat ir transporto („Rail Baltica“) projektams. Tai artimiausios užduotys Lietuvai.

Pagrindinis dalykas, kalbant apie energetikos projektus, ko nepadarė nei Lietuva, nei ES, – kol kas nepasinaudota galimybe įgyti praktinės patirties („know-how“) uždarant Ignalinos atominę elektrinę.

Tai yra nekaupiama praktinė patirtis – techniniai dokumentai, komercinė ir kitokia praktinė patirtis, žinios bei gamybiniai įgūdžiai uždarant mūsų atominę elektrinę. O juk Ignalinos elektrinė – pirmoji pasaulyje uždaroma tokio tipo reaktorius naudojusi elektrinė.

Dabar tik konstatuojama, kad už ES lėšas Ignalinos elektrinę iš esmės uždaro Rusijos kompanijos ir jos kaupia tą patirtį. Tai viešai pripažįsta ir mūsų energetikos ministras R. Masiulis kalbėdamas apie tai, kad Rusijos kompanijos supirkinėja Lietuvos įmones, dalyvaujančias uždarant Ignalinos elektrinę.

Ministras pažymi, kad viena pagrindinių šio reiškinio priežasčių – Rusijos įmonių siekis įgyti praktinės patirties.

Ir ES, ir Lietuva praranda galimybę ateityje užsidirbti milijardus eurų iš panašaus tipo elektrinių uždarymo ne tik Europoje, Rusijoje, bet ir visame pasaulyje. O tokių atominių elektrinių pasaulyje bus uždaroma dešimtys. Tai ilgalaikiai, brangūs projektai, leidžiantys gauti milžiniškų pajamų.

Kodėl atominių elektrinių uždarymo kompetencijos centras negalėtų įsikurti Visagine? Lietuva galėtų gauti papildomą ES paramą tokiam centrui steigti, išlaikyti ekspertus, mokslininkus, specialistus ir teikti paslaugas uždarant branduolinius reaktorius visame pasaulyje.


Dar niekas nepaliko komentarų.

Komentuoti

Žinutė